Mįslinga vieta – Igno Karpio kapas

Paminklai

Kontaktai

 Tikras netikras dvarininko kapas. Bene mįslingiausia vieta – Igno Karpio kapas Paštuvos kapinėse. Antkapis su jauno vyro nuotrauka pagal anų laikų madą iš karto krenta į akis, mat jis pastatytas ant 2 m aukščio kauburio. Laiko nė kiek neišblukintas įrašas byloja, kad čia palaidotas Paštuvos dvaro, bažnyčios ir kapinių savininkas. I.Karpis į istoriją įėjo kaip pirmas dvarininkas, Lietuvoje ir carinėje Rusijoje panaikinęs baudžiavą. Pagal jo testamentą apie 7 tūkst. baudžiauninkų buvo suteikta laisvė. Negana to, I.Karpis paleistiems valstiečiams nurašė jų skolas ir skyrė po 30 olandiškų talerių savarankiško ūkininkavimo pradžiai. Tai joks mitas ar legenda – I.Karpio baudžiavos panaikinimą Adomas Mickevičius apdainavo poemoje "Ponas Tadas".  Tačiau šis kilnios, bet neramios sielos valstybės veikėjas, filantropas, mecenatas buvo silpnos sveikatos ir po nesėkmingos operacijos mirė sulaukęs vos 29-erių, nė metų nepraėjus po testamento surašymo.

Įdomios versijos: kad, I.Karpis buvo palaidotas Paštuvos kapinėse kaip eilinis baudžiauninkas – be jokio paminklo ar kryžiaus. O štai leidinyje "Pakaunės dešimtmečiai" rašoma, kad "Ignacijus Karpis (1780–1809) negalėjo valdyti Paštuvos dvaro, kadangi šis jam nepriklausė. Po tėvo Benedikto mirties I.Karpis, būdamas vienturtis sūnus, paveldėjo tėvo dvarus, taip pat ir pats buvo jų nemažai įsigijęs, tačiau Paštuvos tarp jų nėra. Joniškėlis – šios Karpių giminės centras. Jame Ignas Karpis praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, tad greičiausiai ten mirė, ten ir yra palaidotas." Abejones I.Karpio kapo tikrumu sustiprina ir tai, kad jis negalėjo, kaip nurodoma antkapyje, būti Paštuvos bažnyčios savininku, mat jo gyvenimo laikotarpiu bažnyčios čia net nebuvo. Batniavos seniūnas Šarūnas Pikelis, nemažai domėjęsis šia istorija, laikosi istorikų versijos. "Romantizmo laikotarpiu buvo įprasta mirusius žymius žmones laidoti dalimis skirtingose vietose", – seniūnas linkęs manyti, kad I.Karpio kapas yra tikras. Paminklas atsirado tarpukariu, tuomečio kapinių sargo Stasio Veličkos iniciatyva. Esą S.Veličkos žmona susapnavusi buvusį dvaro savininką, kuris prašęs pastatyti jam kryžių.

Apylinkėse iki šių dienų dar gyvas pasakojimas, kad, I.Karpiui mirus, jo siela – ar dėl padarytų nuodėmių, ar dėl per didelio sielvarto – niekaip negalėjusi nurimti. Atsikeldavusi ir vaikščiodavusi po apylinkes gąsdindama žmones. Neapsikentę paštuviškiai pasiskundė kunigui. Šis pataręs atkasti kapą ir mirusiajam nukirsdinti galvą, o tada vėl užkasti. Bet tai nepadėjo. Vaiduoklis ir toliau klajojo po apylinkes, tik dabar jau galvą nešdavosi rankose. Teko žmonėms dar kartą kapą atkasti ir padėti galvą prie kojų, kad numirėlis jos nebepasiektų. O kad būtų tikriau, tai kauburį supylė ir ant jo paminklą su kryžiumi pastatė. Nuo tada siela aprimo ir nebesivaideno.

Atsiliepimai

Komentuoti